Pagal 2025–2027 m. ilgalaikį planą nustatytas kaupiamųjų lėšų tarifas yra 0,0922 €/m² per mėnesį. Tai reiškia, kad kiekvienas savininkas už savo nuosavybės kvadratinį metrą per metus mokės apie 1,1064 €/m², o per visą trejų metų laikotarpį – apie 3,3192 €/m².
Pvz. pagal tarifą:
-
54 m² butas:
– už metus: ~59,75 €
– už 3 metus: ~179,24 € -
54 m² butas + 26,8 m² parkavimo vieta (viso 80,8 m²):
– už metus: ~89,40 €
– už 3 metus: ~268,19 €
Ši finansinė našta yra tiesioginė anksčiau pasirašytų, vadinamųjų „taikos sutarčių“ pasekmė, kurios buvo priimtos galimai pateikus netikslią arba neišsamią informaciją. Pirmininkas ir valdyba galimai ignoravo dalį teisinio reguliavimo ir savininkų išsakytus argumentus. Dar nuo 2019 m. buvo nuolat keliama problema dėl požeminio parkingo perdangos pratekėjimo. Buvo siekiama, kad ši problema būtų išspręsta taip, kaip numato garantiniai įsipareigojimai, nes garantija tokiems darbams galioja 10 metų nuo pastato pridavimo, t. y. iki 2027 m.
Teismų procese ir teismo paskirtose ekspertizėse buvo „nustatyta pratekėjimo priežastis”. Tačiau šiame plane numatyta ją nustatinėti iš naujo, kas rodo, kad arba ji nebuvo tinkamai pašalinta, arba nebuvo imtasi veiksmų pagal jau turimas išvadas. Tai reiškia, kad dabar savininkai mokės už tą pačią problemą, nors ji turėjo būti išspręsta rangovo sąskaita garantijos tvarka.
Situacija absurdiška: nuo 2019 m. pastatas buvo perimtas iš UAB ADMI, tačiau per šį laiką nebuvo atlikti būtini darbai, nebuvo užtikrintas tinkamas defektų pašalinimas, nebuvo užsakyta nepriklausoma ir galutinė ekspertizė dėl garantinių trūkumų. Tuo tarpu savininkai mokėjo pirmininkui atlyginimą (vien per pastaruosius penkerius metus ir aštuonis mėnesius – daugiau nei 90000 eurų su mokesčiais), mokėjo už technines ekspertizes, už teisininkų paslaugas, pasirašė sutartis, kurios neatnešė realaus sprendimo.
Rezultatas – šiandien visi savininkai iš savo lėšų padengs darbus, kurie pagal garantiją turėjo būti atlikti nemokamai. Tai galimai rodo sisteminį valdybos ir pirmininko veiklos aplaidumą ir veiksmus, dėl kurių patiriami dideli finansiniai nuostoliai visiems savininkams.
Dabar iš esmės balsavimu bus prašoma pritarti tam, kad tie patys asmenys, kurie nuo 2019 m. turėjo visas galimybes spręsti šią problemą, vėl galėtų išleisti mūsų visų surinktas lėšas pagal savo nuožiūrą. Galbūt tam tikra priežiūra reikalinga, tačiau verta prisiminti, kad visiems buvo „parduotas“ vadinamosios „taikos sutarties” sprendimas, kuris neatnešė jokių realių rezultatų. Darbams, atliktiems po taikos sutarties, buvo suteikta metų garantija, per kurią iš rangovų nebuvo pareikalauta ir neatlikta jokių papildomų veiksmų. Dabar vėl siūloma pasirinkti tokį pat modelį, kai mūsų lėšos bus naudojamos asmenų, neturinčių nei techninio, nei inžinerinio išsilavinimo, nei praktinės patirties spręsti tokius klausimus. Pastarieji šešeri metai aiškiai parodė, kokios yra tokio administravimo pasekmės.
Ši situacija primena schemą, kai esminės ir sudėtingos problemos lieka neišspręstos, o dėmesys sąmoningai nukreipiamas į smulkius, lengvai įgyvendinamus darbus. Tokie darbai pristatomi kaip reikšmingi pasiekimai, nors jų reali vertė bendrojo turto priežiūrai yra maža. Tai tampa patogia priedanga, leidžiančia išvengti atsakomybės už sudėtingų, brangių ir ilgai atidėliotų klausimų sprendimą. Rezultatas – savininkai lieka su neišspręstomis pagrindinėmis problemomis ir papildoma finansine našta.
Tiesa, bendrijoje yra ir daug gerų darbų. Šis projektas taip pat gali būti laikomas geru, nes lėšos reikalingos spręsti realią problemą. Tačiau gaila, kad ji sprendžiama kitų sąskaita, o ne taip, kaip turėjo būti daroma nuo pat pradžių – rangovo sąskaita. Nepopuliarūs sprendimai yra reikalingi, kaip ir būtini pinigai sutvarkyti kažkieno paliktą ir neprižiūrėtą visų turtą. Reikia prisiminti, kad viename iš ankstesnių visuotinių susirinkimų buvo priimtas sprendimas pasirašyti taikos sutartį su rangovu, nors buvo galima eiti teisiniu keliu ir įpareigoti jį pašalinti broką pagal dešimties metų garantiją. Ta „taikos sutartis“ numatė tik kosmetinį remontą ir bendrijos atsisakymą tolimesnių pretenzijų, todėl defektas liko neišspręstas ir šiandien finansinė našta perkeliama savininkams. Dar labiau gaila, kad teismuose atliktos ekspertizės nustatė vandens pratekėjimo priežastį, tačiau akivaizdu, jog ji buvo nustatyta neteisingai.