Patalpose kabinami plakatai su „tariamo vagies“ nuotraukomis dirbtinai kursto baimę ir visiškai neatspindi tikrosios situacijos. Reali grėsmė kyla ne iš išgalvotų „vagių“, o iš visiškai nekontroliuojamo patekimo į pastatą. Drausti automobiliai ir jų turtas yra saugus, o kiničių kameros su rusiškais DNS dar nieko neapsaugojo.

Vartų ir durų kodai dalinami iš eilės „wolt“ ir „bolt“ kurjeriams bei kitiems neaiškiems asmenims, kurių tapatybės niekas negali patikrinti. Dalis jų dėvi kaukes ar gobtuvus, todėl nei kameros, nei plakatai čia nepadės.

Vieną dieną jie veža antrarūšį maistą nehigieniškame krepšyje, kuris gulėjo šalia sienos, kurią kasdien apšlapina šuo, o kitą stebi, kas palikta laiptinėse. Toks patekimas kelia realią riziką tiek turtui, tiek sveikatai. Felicija čia nieko nei mato, nei gali sustabdyti, o apie logiką apskritai rašyti nėra prasmės.

Visa ši „kova su vagimis“ tėra dirbtinai sukurta baimė, dengianti tikrąją situaciją – nesuprantamą pačių žmonių abejingumą ir įsitikinimą, kad kažkas kitas juos apgins ir sutvarkys viską už juos. Tik eilinis infantilas nesugeba suprasti, kad tokių plakatų kabinimu elementariai papildomai gąsdinami vaikai ir kiti gyventojai, kad čia nesaugu. Pakabinkite plakatą, kad Facebook grupėje yra „vyras”, apsimetinėjantis felicija, rasa, saunders, jurbargiečiu ir kitais asmenimis. Puikiai žinai, kas esi. Tiksliau – nežinai.

Kodėl antenos ant stogų tampa taikiniais?

Net hipotetiškai vertinant, niekas su jumis atvirai nekalba, bet iš tikrųjų mes patys savo noru tampame „patrauklesniu“ taikiniu. Bendrija, siekdama kelių tūkstančių eurų nuomos, faktiškai kelia didesnę grėsmę ne tik mūsų turtui, bet ir mūsų pačių saugumui.

Tarptautinė praktika rodo, kad ryšio infrastruktūra karo metu tampa vienu iš pirmųjų taikinių. Nuo 2022 m. vasario 24 d., Rusijai pradėjus invaziją į Ukrainą, sistemingai naikinama telekomunikacijų infrastruktūra: iki 2024 m. balandžio sunaikinta daugiau kaip 4300 3G, 4G ir 5G bazinių stočių, žala viršija 4,67 mlrd. USD (Ukrainos Skaitmeninės transformacijos ministerijos duomenys). Šie objektai griaunami sąmoningai – siekiant paralyžiuoti komunikaciją tarp civilių, kariuomenės ir valdžios.

Pastatai su antenomis tampa prioritetiniais taikiniais, nes jų sunaikinimas iš karto sutrikdo ryšio tinklus. Pasaulio banko RDNA3 ataskaita (2024 m.) patvirtina, kad 43% žalos tenka mobiliojo ryšio operatoriams, o atakos prasidėjo nuo pirmųjų karo dienų.

Už nuomos pajamas, siekiančias kelis tūkstančius eurų per metus, bendrija faktiškai prisiima riziką, kad pastatas gali tapti strateginiu taikiniu. Ukrainos pavyzdžiai (Charkivas, Kijevas) rodo, kad tokie objektai buvo naikinami kryptingai dar 2022 m. pradžioje.

Rezultatas – sunaikinus antenas, milijonai civilių netenka ryšio, o pastatų savininkai praranda ne tik pajamas, bet ir turtą. JT Žmogaus teisių stebėjimo misija (HRMMU, 2024 m.) šiuos veiksmus priskiria karo nusikaltimams, todėl akivaizdu, kad prieš priimant sprendimus būtina įvertinti ne tik ekonominę naudą, bet ir realias grėsmes.

šautiniai:

Ukrainos Skaitmeninės transformacijos ministerija (Ministry of Digital Transformation)

• Euronews straipsnis (2024 m. balandžio 23 d.): Cituoja ministerijos direktorių Stanislavą Prybytko – nuo 2022 m. vasario sunaikinta daugiau nei 4300 mobiliojo ryšio bazinių stočių ir ketvirtadalis interneto tinklo. Žala išaugo 29% nuo 2022 iki 2023 m. Nuoroda: https://www.euronews.com/next/2024/04/23/ukraine-facing-438-billion-post-war-bill-to-restore-telecom-industry-crippled-by-russian-a
• Europos Parlamento klausimas E-002209/2024 (2024 m. spalio 22 d.): Remdamasi ministerijos duomenimis, nurodo, kad Rusija sunaikino daugiau nei 4300 mobiliojo ryšio stočių nuo invazijos pradžios. Nuoroda: https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/E-10-2024-002209_EN.html

Ukrainos Specialiųjų ryšių tarnyba (Special Communications Service)

• Institute of Mass Information straipsnis (2022 m. rugsėjo 1 d.): Cituoja ministrą Fedorovą – iki 2022 m. rugsėjo sunaikinta ar pažeista daugiau nei 4000 mobiliojo ryšio stočių, 25% fiksuotųjų tinklų pažeista. Nuoroda: https://imi.org.ua/en/news/fedorov-over-4-thousand-mobile-connection-stations-damaged-in-ukraine-i61422
• CSIS ataskaita (2024 m. spalio 15 d.): Remdamasi Specialiųjų ryšių tarnybos duomenimis, nurodo, kad iki 2022 m. spalio 18 d. sunaikinta ar užimta daugiau nei 4000 telekomunikacijų stočių ir 60 000 km skaidulinio optinio tinklo. Nuoroda: https://www.csis.org/analysis/digital-will-drive-ukraines-modernization

Pasaulio bankas (World Bank) ir JT (RDNA ataskaitos)

• RDNA3 ataskaita (2024 m. vasario mėn., apimanti iki 2023 m. gruodžio 31 d.): Bendros žalos telekomunikacijų infrastruktūrai – 4,67 mlrd. USD, išaugo 29% nuo 2022 m.; 43% žalos tenka mobiliojo ryšio operatoriams (įskaitant bazines stotis). Nuoroda: https://ukraine.un.org/sites/default/files/2024-02/UA%20RDNA3%20report%20EN.pdf
• RDNA2 ataskaita (2023 m. vasario 24 d., apimanti 2022 m. vasario 24 d. – 2023 m. vasario 24 d.): Bendros žalos – virš 135 mlrd. USD, įskaitant telekomunikacijas; prioritetai atkūrimui – 14 mlrd. USD 2023 m., įskaitant ryšio infrastruktūrą. Nuoroda: https://ukraine.un.org/en/224376-ukraine-rapid-damage-and-needs-assessment

JT Žmogaus teisių stebėjimo misija Ukrainoje (HRMMU)

• Rugsėjo 2024 m. ataskaita apie energijos infrastruktūros atakas: Nuo 2022 m. žiemos sistemingi puolimai prieš kritinę infrastruktūrą (įskaitant ryšį), sukėlę humanitarinę krizę; 2024 m. atakos pažeidė 3 kartus daugiau generatorių nei 2022–2023 m. žiemą. Nuoroda: https://ukraine.ohchr.org/en/Attacks-On-Ukraines-Electricity-Infrastructure
• Žmogaus teisių situacijos ataskaita (2024 m. rugsėjo 1 d. – lapkričio 30 d.): Intensyvūs rusų puolimai prieš energetikos ir kitą kritinę infrastruktūrą nuo 2022 m., įskaitant ryšį, sukėlę milijonams civilių sutrikimus. Nuoroda: https://reliefweb.int/report/ukraine/report-human-rights-situation-ukraine-1-september-30-november-2024-enuk

Pagal 2025–2027 m. ilgalaikį planą nustatytas kaupiamųjų lėšų tarifas yra 0,0922 €/m² per mėnesį. Tai reiškia, kad kiekvienas savininkas už savo nuosavybės kvadratinį metrą per metus mokės apie 1,1064 €/m², o per visą trejų metų laikotarpį – apie 3,3192 €/m².

Pvz. pagal tarifą:

• 54 m² butas:
  – už metus: ~59,75 €
  – už 3 metus: ~179,24 €

• 54 m² butas + 26,8 m² parkavimo vieta (viso 80,8 m²):
  – už metus: ~89,40 €
  – už 3 metus: ~268,19 €

Ši finansinė našta yra tiesioginė anksčiau pasirašytų, vadinamųjų „taikos sutarčių“ pasekmė, kurios buvo priimtos galimai pateikus netikslią arba neišsamią informaciją. Pirmininkas ir valdyba galimai ignoravo dalį teisinio reguliavimo ir savininkų išsakytus argumentus. Dar nuo 2019 m. buvo nuolat keliama problema dėl požeminio parkingo perdangos pratekėjimo. Buvo siekiama, kad ši problema būtų išspręsta taip, kaip numato garantiniai įsipareigojimai, nes garantija tokiems darbams galioja 10 metų nuo pastato pridavimo, t. y. iki 2027 m.

Teismų procese ir teismo paskirtose ekspertizėse buvo „nustatyta pratekėjimo priežastis”. Tačiau šiame plane numatyta ją nustatinėti iš naujo, kas rodo, kad arba ji nebuvo tinkamai pašalinta, arba nebuvo imtasi veiksmų pagal jau turimas išvadas. Tai reiškia, kad dabar savininkai mokės už tą pačią problemą, nors ji turėjo būti išspręsta rangovo sąskaita garantijos tvarka.

Situacija absurdiška: nuo 2019 m. pastatas buvo perimtas iš UAB ADMI, tačiau per šį laiką nebuvo atlikti būtini darbai, nebuvo užtikrintas tinkamas defektų pašalinimas, nebuvo užsakyta nepriklausoma ir galutinė ekspertizė dėl garantinių trūkumų. Tuo tarpu savininkai mokėjo pirmininkui atlyginimą (vien per pastaruosius penkerius metus ir aštuonis mėnesius – daugiau nei 90000 eurų su mokesčiais), mokėjo už technines ekspertizes, už teisininkų paslaugas, pasirašė sutartis, kurios neatnešė realaus sprendimo.

Rezultatas – šiandien visi savininkai iš savo lėšų padengs darbus, kurie pagal garantiją turėjo būti atlikti nemokamai. Tai galimai rodo sisteminį valdybos ir pirmininko veiklos aplaidumą ir veiksmus, dėl kurių patiriami dideli finansiniai nuostoliai visiems savininkams.

Dabar iš esmės balsavimu bus prašoma pritarti tam, kad tie patys asmenys, kurie nuo 2019 m. turėjo visas galimybes spręsti šią problemą, vėl galėtų išleisti mūsų visų surinktas lėšas pagal savo nuožiūrą. Galbūt tam tikra priežiūra reikalinga, tačiau verta prisiminti, kad visiems buvo „parduotas“ vadinamosios „taikos sutarties” sprendimas, kuris neatnešė jokių realių rezultatų. Darbams, atliktiems po taikos sutarties, buvo suteikta metų garantija, per kurią iš rangovų nebuvo pareikalauta ir neatlikta jokių papildomų veiksmų. Dabar vėl siūloma pasirinkti tokį pat modelį, kai mūsų lėšos bus naudojamos asmenų, neturinčių nei techninio, nei inžinerinio išsilavinimo, nei praktinės patirties spręsti tokius klausimus. Pastarieji šešeri metai aiškiai parodė, kokios yra tokio administravimo pasekmės.

Ši situacija primena schemą, kai esminės ir sudėtingos problemos lieka neišspręstos, o dėmesys sąmoningai nukreipiamas į smulkius, lengvai įgyvendinamus darbus. Tokie darbai pristatomi kaip reikšmingi pasiekimai, nors jų reali vertė bendrojo turto priežiūrai yra maža. Tai tampa patogia priedanga, leidžiančia išvengti atsakomybės už sudėtingų, brangių ir ilgai atidėliotų klausimų sprendimą. Rezultatas – savininkai lieka su neišspręstomis pagrindinėmis problemomis ir papildoma finansine našta.

Tiesa, bendrijoje yra ir daug gerų darbų. Šis projektas taip pat gali būti laikomas geru, nes lėšos reikalingos spręsti realią problemą. Tačiau gaila, kad ji sprendžiama kitų sąskaita, o ne taip, kaip turėjo būti daroma nuo pat pradžių – rangovo sąskaita. Nepopuliarūs sprendimai yra reikalingi, kaip ir būtini pinigai sutvarkyti kažkieno paliktą ir neprižiūrėtą visų turtą. Reikia prisiminti, kad viename iš ankstesnių visuotinių susirinkimų buvo priimtas sprendimas pasirašyti taikos sutartį su rangovu, nors buvo galima eiti teisiniu keliu ir įpareigoti jį pašalinti broką pagal dešimties metų garantiją. Ta „taikos sutartis“ numatė tik kosmetinį remontą ir bendrijos atsisakymą tolimesnių pretenzijų, todėl defektas liko neišspręstas ir šiandien finansinė našta perkeliama savininkams. Dar labiau gaila, kad teismuose atliktos ekspertizės nustatė vandens pratekėjimo priežastį, tačiau akivaizdu, jog ji buvo nustatyta neteisingai.

Yra žmonių, kurie investuoja į nekilnojamąjį turtą, kad pakeltų jo vertę. Yra tokių, kurie stato fontanus, sodina gėlynus ar tvarko žolynus. O yra mūsų bendrija – vizionieriai, pralenkę laiką ir logiką. Už kuklius 59 067,25 € iki 2024 pabaigos mes įsigijome tai, ko nepamatysi jokiuose kraštovaizdžio architektūros žurnaluose – autentišką, natūralistinio chaoso kompoziciją, kur ruduoja ne tik veja, bet ir gyventojų viltis.

Dekoratyvinės žolės? O taip, bet čia jos gyvena savo gyvenimą – džiūsta, virsta, lūžta. Modernus dizainas: šiek tiek džiovintų šiaudų, trupučio piktžolių (net usnis pavyko išauginti!), atsitiktiniai skaldos lopai, pro kuriuos žvilgčioja žemė. Visa tai primena švelnų priminimą, kad gyvenimas yra trapus, o mūsų kiemo estetika – dar trapesnė.

Vejos būklė? Čia jau tikri minimalistai pasireiškė. Vietoj žaliuojančio kilimo – išmėtytos žolės salelės ant kietos, nuvargusios žemės. Tarsi kažkas bandė sėti, bet paskui persigalvojo – o gal viskas čia ir suplanuota? Gal tai konceptualus projektas „Sugrįžimas į dykumą“?

Ir visa tai už beveik 60 tūkstančių. Tokios sumos galėtų pavydėti net prabangūs viešbučiai, kuriuose už tą patį plotą nupjaunama, patręšiama, aeruojama ir, žinoma, nereikia stebėti, kaip usnis demonstruoja savo gyvybingumą tarp brangiai pirktos skaldos.

Bet ramiai – galbūt mes tiesiog nesuprantame šiuolaikinio kraštovaizdžio. Gal šie džiūstantys kerai ir skylėta veja simbolizuoja bendrijos skaidrumą.

Privati nuosavybė ir paslaugos: be sutarties – neteisėta, o pinigų reikalavimas – primena 90-ųjų reketą

Privati nuosavybė yra viena iš kertinių teisinės valstybės pamatų. Ji įtvirtinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Civiliniame kodekse, tiek tarptautiniuose dokumentuose. Kiekvienas asmuo, įsigijęs turtą, turi teisę jį valdyti, naudoti ir disponuoti juo savo nuožiūra, o bet koks kišimasis į šias teises be teisinio pagrindo yra laikomas ne tik neteisėtu, bet ir pavojingu precedentu.

Ypač tai pasakytina apie paslaugų teikimą privačiame objekte. Civilinė teisė aiškiai numato, kad jokia paslauga, susijusi su privačia nuosavybe, negali būti teikiama ar apmokestinama be aiškaus savininko sutikimo ar dvišalės sutarties. Sutartis – tai ne formalumas, o teisinis įsipareigojimų pagrindas, nustatantis paslaugų turinį, apimtį, kainą ir atsakomybę. Be jos bet koks pinigų reikalavimas yra teisiškai niekinis.

Dar daugiau – situacija, kai asmeniui teikiamos „paslaugos“, kurių jis neprašė, o vėliau reikalaujama pinigų, primena ne paslaugų verslą, o XX amžiaus 90-ųjų reketą. Tai laikai, kai pinigai buvo renkami ne už realias paslaugas, o už „apsaugą“, kurią dažniausiai siūlė tie patys, kurie grasino. Tokia veikimo logika teisinėje valstybėje netoleruotina.

Bendrijos, kaip ir bet kuris juridinis asmuo, turi veikti griežtai įstatymų ir savininkų valios ribose. Jei nėra sutarties – nėra ir teisinės prievolės mokėti. Jei nėra savininkų sutikimo – nėra ir teisės kištis į jų turtą. Bet kokie veiksmai, peržengiantys šias ribas, turi būti vertinami ne kaip paslaugų administravimas, o kaip galimas prievartavimas ar piktnaudžiavimas įgaliojimais.

Kas realiai vadinama „priežiūra“ privačioje patalpoje

Logika ir realios situacijos vaizdai. Nuotraukose, kurios darytos Jūsų privačioje parkingo patalpoje, aiškiai matyti:

✔ Nelygus, purvinas, vietomis pažymėtas senais pėdsakais ir įbrėžimais betono paviršius.
✔ Geltonos linijos dažytos neprofesionaliai, nelygiai, kai kur matomas dažų perbėgimas.
✔ Aplink grindis – nešvarumai, šiukšlės, betono likučiai.
✔ Prie sienų – nesutvarkytos sandūros, netvarkingas siūlių užtaisymas.
✔ Matosi ir mechaninių pažeidimų bei žymių, rodančių, kad patalpa eksploatuojama, bet jos priežiūra – tik deklaratyvi.

Visa tai rodo, kad vadinamoji „priežiūra“, už kurią reikalaujama mokėti, net neatitinka minimalių kokybės standartų, o realiai apsiriboja paviršutinišku ženklinimu ir selektyviu, nekokybišku dažymu, kuris nei pagerina patalpos būklės, nei atitinka profesionalių paslaugų lygį.

Tokia „priežiūra“ be sutarties, savininko sutikimo ir realaus kokybės užtikrinimo – tai ne paslauga, o labiau primena savavališką veiklą, už kurią vėliau reikalaujama pinigų, nors akivaizdu, kad rezultatas neatitinka nei kokybės, nei teisės normų.

Visa ši situacija puikiai atspindi, kas nutinka, kai paslaugos privačioje patalpoje teikiamos ne pagal teisės aktus, o pagal subjektyvų, teisiškai nepagrįstą sprendimą. Šiuo atveju vadinamieji „paslaugų gavėjai“ iš esmės neturi jokių pasirinkimo ar įtakos teisių: negali pasirinkti nei valymo ar priežiūros grafiko, nei paslaugų intensyvumo, nei paslaugos tiekėjo, nei kontroliuoti galutinio rezultato. Tokia situacija iš esmės prasilenkia su bet kokiomis vartotojo teisių ir sąžiningų paslaugų teikimo taisyklėmis – tai nėra laikytina tinkama ar teisėta paslauga.

Dar daugiau, prieš tai buvęs administratorius (UAB „Admi“) veikė teisėtai pagal bendrą jungtinės veiklos sutartį, kuri buvo sudaryta su parkingo patalpos savininkais. Dabartinė bendrija tokios sutarties neturi, nesikreipia į savininkus dėl jos sudarymo, net nebando pradėti jokių diskusijų šiuo klausimu. Tai aiškiai rodo visišką neišmanymą apie paslaugų teikimo teisinius principus privačioje nuosavybėje ir patvirtina, kad dabartiniai veiksmai yra savavališki, neteisėti ir neatitinka elementarių paslaugų teikimo standartų.

Šią situaciją dar kartą objektyviai patvirtina ir oficialūs visuomenės sveikatos specialistų išvados. Visuomenės sveikatos centras, atlikęs patalpos patikrinimą, nustatė netinkamą valymą ir per didelį dulkių kiekį, kuris kenkia sveikatai. Tai ne subjektyvus vertinimas, o oficialiai fiksuotas pažeidimas, aiškiai rodantis, kad vadinamoji priežiūra ir valymas yra netinkami tiek kokybiniu, tiek higieniniu aspektu. Tokios būklės patalpa kelia riziką sveikatai, o tai prieštarauja bet kokiai logikai, pagal kurią būtų galima teigti, kad už tokias „paslaugas“ galima reikalauti pinigų.

Svarbu pabrėžti, kad pačiame Visuomenės sveikatos centro pateiktame rašte bendrija net nėra įvardijama kaip šios patalpos administratorius. Ir tai visiškai suprantama — pagal teisinius dokumentus parkingo patalpa yra registruota kaip atskiras turtinis vienetas, o ne bendrojo naudojimo objektas, todėl bendrija negali būti traktuojama jos administratoriumi. Toks statusas būtų įmanomas tik esant visų savininkų sutikimui ar sudarytai sutarčiai, kurios šiuo metu nėra. Šis faktas aiškiai įrodo, kad bendrijos bandymai vienašališkai teikti „paslaugas“ šioje patalpoje ir reikalauti už jas apmokėjimo yra ne tik teisiškai nepagrįsti, bet ir praktiškai neveiksmingi, nes net esant tokiai savavališkai veiklai patalpos būklė yra objektyviai bloga ir kenksminga sveikatai.

Visas šias aplinkybes patvirtina ne tik asmeninės savininkų pozicijos ar institucijų raštai, bet ir oficialūs, objektyvūs, trečiųjų šalių pateikti įrodymai. Būtent Anstolio atliktas patikrinimas ir sudarytas dokumentas aiškiai parodo, kad patalpoje neužtikrinama tinkama priežiūra ir valymo kokybė, o higienos lygis neatitinka net minimalių reikalavimų. Šis dokumentas nėra nuginčytas, nebuvo paneigtas ar atšauktas, todėl jis laikytinas aiškiu, oficialiu ir nepriklausomu įrodymu, patvirtinančiu faktą, kad patalpos priežiūra neatitinka teisės aktų ir sveikatos apsaugos standartų.

Tokia situacija dar kartą įrodo, kad ne tik nėra sutikimo ar sutarties dėl paslaugų teikimo privačioje patalpoje, bet ir realiai teikiamos vadinamosios „paslaugos“ neatitinka net pačių paprasčiausių teisinių, higieninių ir kokybės standartų. Tai aiškiai patvirtina, kad šiuo metu vykdoma veikla yra savavališka, teisiškai nepagrįsta, o galutinis rezultatas – žalingas, o ne naudą kuriantis.