Sovietų okupuota Lietuva buvo tarsi didelis teatras, kuriame kiekvienas vaidino savo vaidmenį. Ypač ryškiai šis teatras atsiskleisdavo patikrinimų metu. Lojalūs tik sau ir okupantui individai demonstruodavo puikų gebėjimą kurti iliuziją. Asmenys turintis slavišką šaknį pavardėje tai puikiai mokėjo ir moka dabar.
Gamyklose ir kolūkiuose staiga imdavo spjaudyti kibirkštys, dirbtuvės atgydavo neįprastu produktyvumu. Dokumentuose atsirasdavo skaičiai, kurie realybėje neatspindėjo tikros padėties. Susirinkimuose skambėdavo entuziastingos kalbos apie viršytus planus ir šviesią ateitį. Tačiau už šio fasado slėpėsi visiškai kitokia realybė – abejingumas, tinginystė, netgi kenkimas.
Kodėl taip buvo? Priežasčių daugybė. Viena jų – baimė. Baimė būti apkaltintam, baimė prarasti darbą, baimė būti nepritapusiam. Kita priežastis – sistema pati skatino tokį elgesį, tai taip buvo ir silpnumo požymis.
Toks fiktyvus elgesys visada turėjo skaudžių pasekmių. Ekonomika stovėjo vietoje, produkcija buvo prastos kokybės, o žmonės gyveno skurde.
Mūsų situacija: Neaišku į ką kreiptis – galbūt į Marių, Feliciją, Rasą ar Povilą, kurie galimai yra vienas asmuo. Trumpai tariant, „boba”. Boba, prašome išvalyti priešliftines patalpas, sutvarkyti netvarką, kurią kelia nelegalūs įrenginiai, nes visą tą purvą mes visi nešame į namus. Taip pat prašome įjungti vėdinimą ne tik tada, kai atvyksta tarnybos tikrinti jau patvirtinto pažeidimo dėl užterštumo, bet tada, kai to tikrai reikia.
Ir faktai, kurie parodo bobos neveiksnumą, kokia yra faktinė situacija mūsų bendrose patalpose. Patalpose kaupiasi dulkės ir purvas, kurie nėra tinkamai valomi.
