Nuo 2018 metų požeminės parkavimo aikštelės perdangoje fiksuojamas vandens pratekėjimas.
Laikui bėgant paaiškėjo – tai ne laikina problema, o ilgalaikis defektas, kurio niekas iš esmės nesprendė. Užuot gynus savininkų interesus ir ieškojus esminių sprendimų, buvo pasirašyta „taikos“ sutartis, kuri realiai tapo ne sprendimu, o atsakomybės atsisakymu ir išvengimo priemone.
Šiandien konstrukcija toliau gadinama – vanduo ir drėgmė daro savo darbą. O kartu su ja žala tyliai kaupiasi ir mūsų bendram turtui. Laiko buvo daug. Veiksmų – mažai. Išlaidos – neišvengiamos.
Kai kurios „taikos“ sutartys brangesnės už bet kokį teismą, bet visada pigesnės rangovui.
Kol šios problemos sprendimas lieka atidėtas, atsiranda laiko naujai veiklai kitur – pavyzdžiui, įsteigta „verstapenio draugija”, kuri galimai maskuoja impotentinį neveiklumą. Tokie sprendimai netiesiogiai atskleidžia, kokie prioritetai yra pasirenkami. Vanduo vis dar teka, o kartu su juo – ir bendro turto vertė.